Rubriką rengia Rimantas Stanevičius, PVPA valdybos pirmininkas, advokatų kontoros „Ellex Valiūnas ir partneriai“ darbo teisės advokatas.
Šįkart norėtume pasidalinti įdomiomis teismų įžvalgomis ginčuose dėl atleidimo dėl kaltės (c. b. Nr. e3K-3-461-695/2018).
Smalsumo sužadinimui galima pasakyti taip, kad, viena vertus, teismas konstatavo, jog darbuotojas atliko šiurkštų darbo pareigų pažeidimą (ir ne vieną kartą). Tuo pačiu teismas pasakė, kad tai nėra pakankamas pagrindas darbuotoją atleisti… Dar galima pridėti, kad šiuo atveju teismas pakartojo savo poziciją, kurią jis jau yra ne kartą išsakęs panašiose bylose… Kaip taip gali būti?
Ilgai nekankinant, trūkstama detalė, kuri paaiškina tokią situaciją: darbdavys puikiai žinojo apie tokią praktiką. Ją taikė ne tik atleistasis, bet ir kiti darbuotojai, ir iki konflikto su darbdaviu pastarajam viskas tiko. Tačiau po konflikto darbdavys nusprendė vieną darbuotoją atleisti už jau minėtą anksčiau toleruotą veiklą. Suprantama, kad teismas tokio dalyko neleido.
Kad būtų aiškiau, kas vyko, trumpa istorija tokia. Automobilių pardavimo įmonėje buvo įprasta tuos klientus, iš kurių darbdavys nenori nupirkti naudoto automobilio (paprastai dėl per mažos pasiūlytos kainos), nukreipti pas darbdavio konkurentus, kurie šių klientų automobilius sėkmingai įsigydavo už didesnę kainą. Tad kuo darbuotojas buvo kaltinamas – tai konfidencialios informacijos (kliento ir jo parduodamo automobilio duomenų) reguliariu atskleidimu konkurentams. Kaip minėta, tai buvo įprasta praktika. Be to, klientas, pardavęs naudotą automobilį konkurentams, neretai iš darbdavio nusipirkdavo naują automobilį. Tad iš pažeidimo darbdavys dar gaudavo ir naudos.
Tokia byla šiam kartui, o įžvalgos iš jos galėtų būti tokios:
- Jei kažkokia veikla Jūsų įmonėje buvo toleruojama, negalite vieną dieną persigalvoti ir atleisti tuos, kurie taip elgėsi. Galite pamanyti, kad jei jau kartą kažką praleidote pro pirštus – kelio atgal nėra. Tikrai ne, tačiau grįžimas į vėžes turėtų būti subtilesnis, galimai pradžioje viešai perspėjant, kad taip toliau nebus galima daryti, o jei kas tęs – gali būti atleistas ir pan.
- Jei kažkokį prasižengimą padarė keli asmenys, juos reikia bausti visus. Nebūtinai visus vienodai, tačiau nereikėtų išskirti subjektyviai nepatinkančių ir jų atleisti, o kitų neprašyti net pasiaiškinti.
- Jei kasdieninėje veikloje praktika skirsis nuo patvirtintų tvarkų – teismas vadovausis praktika, net jei ji pažeidžia tvarką.
